Скачать с ютуб Maršrutas nr. 142 – Alytus. Sovietinis modernizmas в хорошем качестве

Maršrutas nr. 142 – Alytus. Sovietinis modernizmas

„Stop juosta“. Maršrutas Nr. 142. Alytus. Restoranai, kultūrnamiai ir gimstamumas Šio maršruto veikėjai: KTU architektūros istorikas Vaidas Petrulis, VDU istorikas Kastytis Antanaits, buvusios Alytaus medvilnės kombinato darbuotojos Gražina Burneikis ir Aldona Daunoravičienė, choro „Varsa“ vadovas Vidas Simanauskas. 7-ame dešimtmetyje pradėtas svarstyti Tarybų Lietuvos regionų vystymosi planas. Kazimieras Šešelgis išskyrė 10 Lietuvos miestų. Alytus vos per dešimtmetį virto didžiausiu pietų Lietuvos pramonės centru, kuriame gyventojų skaičius išaugo beveik keturis kartus. Čia žmonės važiavo ne tik iš Dzūkijos ar Suvalkijos kaimų, bet iš visos Lietuvos, tai buvo žmonės „be šaknų“. Keliaujame į Antrąjį Alytų. Restoranas „Nemunas“, 1964 m. Tipinis ankstyvojo sovietinio modernizmo pastatas jungė prekybos centrą, kavinę ir restoraną. „Nepaisant to, kad pastatas yra tipinis-kartotinis, kai kurie fragmentai yra sukurti individualiai šiam pastatui“, – sako V. Petrulis. Specialistas priduria, kad sovietmečiu ieškoti individualumo buvo sudėtinga. Pasirodo, šiame pastate sovietmečiu veiksmo tikrai netrūko, vyko vakarinės programos, šokiai. „Vietiniai pasakoja, kad tą kavinę vadino Beždionine, nes būdavo šiek tiek aukštesnis baras ir ant tų kėdžių reikėdavo užsikabaroti“, – šypteli V. Petrulis. Buvusiame restorane gausu išlikusių autentiškų detalių – pagrindinės salės šviestuvas, parketas, dekoratyvinės stiklo bei dirbtinės odos sienelės. Sovietmečio Alytaus pramoninis rajonas - siuvimo fabrikas „Dainava“, vyno gamykla, vėliau tapusi „Alita“, šaldytuvų gamykla, gaminusi garsiąsias „Snaiges“. 1980 metais. Čia iškilo ir medvilnės kombinatas, vėliau tapęs didžiausia tekstilės įmone visoje Lietuvoje, turinčia net savo kultūros centrą. Keliaukime į kultūros namus, architektai V. Dičius ir K. Kisielius. „Tuomet buvo sakoma, kad šia pastato salėje gali tilpti Vilniaus Operos ir baleto teatro pasirodymai“, – su šypsena pasakoja V. Petrulis. Pasirodo, kalbos nebuvo vien kalbomis – čia baleto teatras tikrai lankėsi. Pastato fasade - dailininko Vytauto Vanago sukurta mozaika, stilistiškai tokių reta Lietuvoje. „Mozaikos tuo metu nebuvo dažnas reiškinys. Mozaikas labiau mėgo pietų respublikos sovietų sąjungoje, pavyzdžiui Armėnija“, – teigia V.Petrulis. Šiame pastate išlikę daugybė prabangių interjero elementų, o antro aukšto foje puošia restauruojama dailininkų Romo Dalinkevičiaus ir Nijolės Vilutytės sukurta freska „Audėjos“, dabar jau įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Monumentali sienų tapyba, atlikta sgrafito technika. “Galima pasakyti, kad pusė mano kartos žmonių gal ir negimę būtų, jei ne kultūros namai”, - juokiasi istorikas K. Antanaitis Restoranai, kultūrnamiai ir gimstamumas – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“ sekmadienį, 11 valandą.